Pašauk mane, kad vėlei patikėčiau,
Nuritink akmenį nuo kapo, kaip tada.
Pakilk į dangų, kad viltim spindėčiau,
Prisėsk šalia, kad tavo apsiausto kraštelį liesčiau,
Kaip prieš du tūkstančius, tu dalinais išganymo galia.
Žinau, kad tu gimei ir gyvenai, bet, kad tau leista mirtį nugalėti
Ir mums šią dovaną žadi, atleisk, aš negaliu tuo patikėti, negaliu.
Nors būna aiškiaregiškų sapnų apie išėjusius į ten, į tavo glėbį,
Bet tai miražai, išsisklaido lyg akimirka viena. Ir vėl palieki be vilties,
Tik žemės kvapą uodi, tik dulkių kamuoliu virsti. Prisėsk šalia, atmerki man akis,
Kad aklas praregėtų, pašauk taip stipriai, kad net žemė sudrebėtų,
Prašau, neleisk pražūti nevilty. Atleisk, prašau, už tokius samprotavimus,
Galbūt ne kartą tu mane šaukei. Buvau kurčia ir tavo balso negirdėjau, atleisk, prašau!

2018-03-25