Jaučiu, kaip liepsnos suryja mano sielą.
Ašarom pripildau saujas, likimas išties jas.
Užtrokšiu dūmais, įkvėpsiu paskutinę gėlą,
Paklydau, o atgal jau niekas, niekas neparves.

Man rodo kelią kirčiais, ar laukti pabaigos?
Turbūt akis išdegins vien dėl pramogos...
Ir tegul, vis tiek jaučiu aš begalinę gėlą,
O liepsnos ryja ryja mano sielą...

Išaukštintas tas Jūsų metodas kankinti,
Lėtai pjaustyti mano venas!
Tyla – tai, ką bijočiau posme užrakinti,
O raktą išmesti taip, kaip dienas...

Juk kurčias negali šnekėti,
O tas, kuris šneka, dažnai būna kurčias...

Sudiev,