Vėl naktis kabojo juodu kryžium –
Kristaus nemačiau ten – tuščias lopas...
Sveikas, mano liūdesy, sugrįžęs
Grindiniu –
Juo žengė Penelopė.
 
Atgarsiais, kurie seniai išnyko –
Tik jutimas – eita, eita, eita...
Per tamsu ir miesto gatvės tykios,
Vėjas net pametęs savo fleitą.
 
Ir žiedai alyvų, ir žibintas
Šioj tamsoj jokios prasmės neturi –
Man ir liūdesiui seniai užginta
Grįžti ten, kur kartais vėrės durys.
 
Kartais tik...
Nors visada į šviesą,
Nes tikėjimas ribas pametęs...
Akys tavo, drauge, – aklos, vėsios
Ir rasotos lyg aptirpęs ledas.
 
Žvilgtelsi dangun, bet nesimelsi –
Viešpaties Iliadoje nebuvo.
...............................................................
 
Vis tyli.
Nors šitąsyk per garsiai –
Eita, eita, eita – virpa šūviais...
 
„Aptirpęs ledas“ 2017 m. liepos 25 d.