pynučiai apaugę negyvenamą namą
kai paėjau po savaitės į praeitį
nuokalnėj likom gulėti
tu lietei jos krūtį
nesusilaikęs už išsiraičiusių medžio šaknų
ir kitądien nebeatminei dirbdamas nepastatytam name
nepastebėjai kai ji praėjo
ir takai nuo tada apžėlę apsnigo
buvo kruša ir metai uždengė pėdas
tik nepalaidojo su visam
tu vėlei kelies lyg faraonas iš piramidžių
nusipurtai smėlius
vėl glostai krūtis
nebe tu ten
o kiaurymė lyg ką tik šunes išėsdinę būtų tarpukalnę
diafragma kilojasi įkvėpdama
tarsi mokytųs gyventi
per nauja