Aš vėl viltį turiu, aš į debesį baltą skrendu
Lyg naktinė plaštakė. Aš vėl artimą sielą jaučiu,
Aš laiminga kaip niekad vėl šviesą suradus.
Tavo žodžiai iš brėkštančio ryto miražo.
Ta mėlynė akių, ta duotybė minčių, ta ramybės versmė
Iš sūraus vandenyno oazių. Aš vėl viltį turiu, ji arti ir toli,
Ji vėl uždegė mano svajonę. Ji tauri ir tikra, ji iš
Žydinčio ilgesio sodų. 
Dieve, toks gailestingas esi, žarstai dovanas iš savo sosto,
Bet dabar ją priimt per vėlai, bet vis vien ačiū tau,
Kad dar kartais viltim mane glostai.
Aš į debesį baltą skrendu iš pilkos aureolės išslydus,
Neišnyk, debesie, tarp šilkinių pūkų, pasilik ant
Sparnuotų svajonių sūpynių.

2017-05-08