Kas kirpta, plėšta, kas tik taupiai duota...
O suklaidint lemtis planavo mus,
Tik man atvėrusi ne tuos vartus, –
Ne jie paslėpt galėjo žodį juodą...

Kaltė ne tavo, bet jauteisi kaltas.
Byrėjo metai... Jau be kaukių mes,
Ir kartais tu dar šičia laukiamas...
Ir kas, kad mudu puošia sruogos baltos?

Vėl įsikibti leisk į tavo ranką,
Jau nesvarbu, kur takas mus nuves...
Dienų daug nutekėjo be tavęs,
O tų, kiek liko, jau nebeužtenka...