***
Prasidėjus visuotiniam
Pavasariniam atšilimui,
Net ir senyvas kraujas
Kaisti ima –
Išsuderina pulsas,
„Šokinėja“ spaudimas...
Šlaistaisi lyg išprotėjusi,
Atsilapojusi,
Žemės nejaučia kojos.
Bet vis tiek sugebi
Už kažko užkliūti
Ir triukšmingai nugriūti.
Pasitikrini,
Ar niekas nesutrupėjo,
Atsikeli, savęs įsitvėrus...
Juk pavasaris –
Negali ilgai drybsoti,
Norisi plasnoti, svajoti,
Kažką pasivijus,
Stipriai apkabinti
Ir glėbyje uždusinti...
Kiek ši beprotybė tęsis?
Ištisą pavasarį!..