Toj sapno pakrantėj
kartu mes stovėsim
ir grimsim kasnakt vis gilyn...
Susmegsim į smėlį,
suakmenėsim
fosilijom. Man atsakyk
ar nori? Ne tūkstantį,
Gal net milijonus –
dūlėti tiek metų krante?
Reljefas pakis, virs
į kanjonus
o mes – tik aukštai akmeny,
tik įspaudais
liksim.
Ar nori? Kodėl tu tyli?
Ilgai nesvarstyki, nes laikas
greit trupa ir byra,
ne tiksi...
Dar šiąnakt sapnuoki
žydėjimą
viso pasaulio pavasarių!
Ir tą, kai suprasti
pradėjome,
kad praskrenda žiežirbom
vasaros...
Ar nori kartu akmenėti
fosilijos lukšto
karste?