Priežasčių – pasekmių – priežasčių begalinė grandinė
Susiraizgiusi gaudo pastirusias savo galūnes,
Pavadindama laime glėbius laikinų nešmenų,
O mes virškinam duotąją atkarpą
Palaidais, išbujojusias norais
Vieniši, alkani ir tušti.
Daug maldų ir keiksnojimų,
Bet mažai padėkų.
Aukso Veršio šiurkščiu liežuviu
Apseilėti ir glitūs paviršiai.
Purvini nesupranta, 
Kodėl taip vainojamas purvas,
Šventų ir švarių kai neliko?
Ne todėl, kad jie išmirė,
O todėl, kad prožektorių šviesos
Nutįso per gurgiančius dėmesio vidurius.
Net neleido jiems gimti.
Reikia, verkiant reikia genty naujo vado,
Bet kai Mindaugo vardas tremties – ne garbės būna vertas?..
Kai būtis – 
It per didelis rūbas,
Kurio raukšlėse šokčioja blusos?
Plausim, oi plausim krauju dar ir ašarom
Audinio skiautę,
Kol pavirs ji į vėliavą.
Staklėse bilda šaudyklė – 
Apmatai, ataudai, apmatai...
Į gumbus susitraukusios rankos be reikalo bando kur nors įsistverti – 
Išsižiojėlius silpnus išblaško į užmarštį juodą.
Ar suspėjai surišti mazgus?
Ar tu, Pasekme, patapai kieno nors priežastim?
Nuogas savo esme – 
Be karūnos ir titulo?
Dar tada, kai turėjai nedidelį kąsnį, 
Nekilo mintis, jog Komuniją?
Kas atėmė jausmą, jog tu esi ta gentis,
Verta išlaikyti rankoj vėliavą – 
Skiautę ne baltą.