kada ant rankų
kėlęs
ašarotą veidą
šaukiau per dargą,
kur nebegirdėjai.
plaukiau
per sielvartą,
kur tu šypsojaisi
ir chrizantemomis
išbalinai
juodas skaras.

kada bandžiau
dar vis
atminti
šešėlius seno filmo
sėdėjai ten aukštai
ir dainavai
eilinį kartą
apie kelelį
pilką.


ir pritarė tau
angelai
čia pat bažnyčioj
– choru,
žinai
to atlaikyti
nebegalėjau,
todėl kritau
į
prarają –
o ten
taip skauda
ir tamsu...