Mano liga – ne vėjo gūsis, staiga, netikėtai išpuolantis iš už namo kertės. Tai tylus, nepastebimas dvelksmas, tikrai ne iš karto pajaučiamas, dar lėčiau protu suvokiamas. Dar rusena žvakė – gyvenimas, kurį laiką lygiai, vienodai, o kartais blyksteli, tarsi lietaus lašelis ar ašara būtų nukritusi, užges, rodos, tuoj užges, bet atrandu jėgų savyje, dar ir dar kartą, liepsnelė liaujasi virpėjusi ir blaškiusis. Nurimstu ir aš, nors žinau – tirpsta žvakė, tirpsta. Silpsta atmintis, jausmai, spalvų suvokimas. Protas?
Tie pakitimai tokie įslaptinti, kad pati galiu nepastebėti, todėl paklausiau artimiausių draugų, kaip jiems iš šalies atrodo.
Ne iš karto susivokė, ko klausiami.
Protas? Užginčijo, net pasipiktino – duok Dieve kiekvienam tokį aštrų.
Aš patylėjau, man nemigos naktys daugiau pasako.
Atmintis? Sako, kad ir jauni pamiršta, per tą skubėjimą. Surengėm apklausą. Rezultatai nerimo nekelia.
Jausmai? Draugų nuomonė vieninga – darausi niurgzlė. Nesiginčiju – tikrai, darausi niurgzlė! O ką tai reiškia?
Trečia diena su ta mintimi guluosi, su ja keliuosi, pagaliau suvokiau – manyje nebeliko džiaugsmo. Kaip seniai besijuokiau – skambiai, tarsi pasigirstų sidabrinis varpelis. Išgirdę tą juoką, žmonės iš toli mane atpažindavo, šypsodavosi. Ar būčiau patikėjusi, jei kas būtų pasakę, kad pirmiausiai išseks mano gyvenimo džiaugsmo aruodas?
Bet gera vieta tuščia nebūna, džiaugsmo vieton atslinko liūdesys, vis tamsesnis, jau gožiantis ir kitus jausmus.
Spalvų suvokimas? Pavarčiau spalvinimo knygos lapus ir jau nė nenustebau – vis dažniau naudoju pilką pieštuką, vis tamsesnius kitų spalvų atspalvius. Rečiausiai bepaimu savo buvusią mėgstamiausią, geltoną spalvą.
Išvada.
Manau, kad tą vyksmą spartina nuolatinis galvojimas apie ligą. Ji tokia prikli, daugiaveidė, neleidžianti nė akimirkai ją pamiršti.
Atmintie, už ką tau algą moku? Nejau tu negali priversti mane pamiršti ligą? Gal dar bent retkarčiais suskambėtų džiugesio juokas – sidabrinis varpelis, gal dar nusišypsotų žmonės, tą juoką išgirdę ir nesakytų – niurgzlė?
Tik, šiukštu, nekišk nagučių prie vaikystės, jaunų dienų atminimų, be jų negalėsiu gyventi. Brandos metų kasdienybę jau gali pasiimti, vis tiek nebetikiu, kad taip galėjo būti ir kad aš ištvėriau.