Būties skalda užduoda širdį.
Ar rastum kelio vingius be prasmės?
Nutilusi diena ramybę girdi,
O kas šnabždėjimą surinkt padės?
 
Čia dvelksmas vyno...  Gal buvai paveiksle?
Gal trykšta ir plevena čia viltis?
Noktiurną groja senas patefonas,
Ir šypsos iš manęs naktis...
 
„Miegok, miegok, įkniaubki veidą
Į pagalvės pūkus jaukius“, –
Būties skalda užduos vėl širdį –
Ramybės aido net nebus.
 
Nes jau pavasaris užgroja
Visokiom fleitom, skrabalais...
Suūš upeliai ir šilojai
Pabudusios gamtos balsais.
 
Išjungus seną patefoną,
Tiesiu žydėjimui rankas,
Atversiu langus ir balkoną,
Greičiau pavasaris atkaks...