Vienuma minioje pasimes
Tarsi miesto centre piemenaitė –
Vėl atrodys, kad buvome mes
Du akli – vienas kito neskaitę.
 
Nemokėję galbūt net kalbos –
Nebyliai du iš svetimo krašto
Ir lyg kardas Damoklo kabos
Skiautės laiško rašyto beraščių.
 
Vis po du, vis po du, vis po du
Eina poros... Mes ėjom po vieną –
Galbūt šiąnakt dėl to nerandu
Aš žvaigždės, nors ryški mėnesiena.
 
Net mėnulis suskils į dalis –
Jį nustelbs žiburiai iš alėjos,
Kai į grindinio plyšį įlįs
Tai, kas buvo ir ko dar gailėjaus.
 
Tad atrodys, kad viską praris
Tie veidai, kurių aš nepažįstu,
Kada baro tvankiam šurmuly
Tirps gėla iš melodijos Listo...
 
Pagal ją kartais plakė širdis...
................................................................
 
Nelaukta vienuma vėl suranda,
Ji man kužda, – grįžau ar jauti?
Mes – du lapai, abu kartu krentam...
 
2018 m. kovo 8 d.