Neieškoki lietaus debesy
Krištolinių rožančiaus karolių.
Jie nukritę sudužo visi
Ir atliko išganymo rolę.
 
Gal todėl vaikšto žemėje basas
Aklas Dievas piemens marškiniais.
Gelia kojas sušalusios rasos,
Nes jis eina laukais, ne keliais.
 
Nes jis eina savųjų ieškoti,
Pasiklydusių ryto rūke...
Šalia Nemuno krantą vingiuotą
Vis baksnoja balta lazdele.
 
Ir neranda nei vieno sekėjo,
Kurs sušuktų:- „O Dieve, aš čia!“
Pro jį žmonės atsargūs praėjo –
Kam gi jiems aklo Dievo kančia?
 
Vieną rytą jis paliečia žvejį –
Tarsi akmenį upės krante.
Dieve mano, padėki ištraukti
Šitą žuvį! Nuplauks ji srove!
 
Aklas Dievas nudžiugo išgirdęs,
Kad jo šaukiasi balsas žmogaus.
Nesvarbu, jog iš vakaro girtas,
Bet brangus... Savo žuvį sugaus!
……………………………………..
 
Jeigu Dievo jūs šauksitės, eikit
Mūsų Nemuno upės krantu.
Klūpo jis šalia žvejo ir meldžias
Ant vandens išplautų akmenų.
 
O aplink išsibarstę karoliai
Krištolinio rožančiaus tremties,
Kai kalbėjo maldas mūsų broliai –
Kritę žemėj lietaus debesies...
 
Gal todėl šiandien vaikščioja basas
Aklas Dievas piemens marškiniais.
Gelia kojas sušalusios rasos,
Nes jis eina laukais, ne keliais...
 
2018-02-28