Kūdikis b.(1) mažas vaikas (iki metų)
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas.
---
 
Tiek daug savyje talpinančiam žodžiui žodynas teskiria vienintelį paaiškinimą ir tame pačiame teapibrėžiamos kūdikystei skirto laiko ribos, nieko nepasakant apie tai, kiek tame padarėlyje yra atsineštos gimstant ir per pirmuosius metus sukaupta išminties, žmogiškumo. Matyt, tikimasi, kad visiems viskas aišku.
Visa, kas gyva, apribojama laiku. Štai pražydo pavasarį pienės:
 
pienių tviskėjimas!
pražyla per savaitę
sodo pašaliai
 
Kažkas teišgyvena akimirksnį. Skaičiukai, apibrėžiantys mano egzistencijos trukmę, artėja prie šimtmečio, tik ar vis dar gyvenu? Senatvės metų skaičius neribotas – tai nuo tada, kai žmogus pagaliau supranta, kad visa, ką privalėjo, visa, ką pajėgė, jau padaryta. Senatvė yra buvimas, nuo tada, kai tai supranti, iki mirties.
Čingizas Aitmatovas pavadino knygą „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Tik viena diena. O jei tokių dienų daug? Ar diena galėtų būti tokia ilga, jei joje nieko svarbaus nevyktų? Kas yra svarbu, kaip aukštai turi būti pakelta kartelė, kad protas suvoktų vyksmą kaip svarbų, fiksuotų atminties labirintuose ir taip užpildytų dieną? Kasdienybę suvokiam kaip vienodų dienų eilę. Tų dienų neįsimenam – prarastas laikas. Bet juk vienodų dienų nebūna!
Ką gi, darau išvadą – laiką galima pailginti, tik reikia mąstyti, stebėti, dalyvauti, domėtis, o ne tuščiai leisti valandas. O jei dar aprašyti? Daug daug ilgų kaip šimtmečiai dienų? Apgaučiau lemtį?
Ir buvimas turi turėti prasmę – dar liko galimybė galvoti.
 
Aš moteris. Visi žmonės atėjo į žemę per mane. Ne visada mano valia – per mane. Kieno valia – Dievo, gamtos, vyro?
Ten, tolimoj tolimoj praeity, jaunystėj, skaisčią pilnaties naktį, kai ruduo aukso spalva dažė medžius, o mėnuo sidabro švytėjimu pripildė tylą, ant tiltelio per Jiesią stovėjom dviese – aš ir žmogus, kurį mylėjau, bet jis to nežinojo, skaitė eiles: „... aš ateitį regiu su kūdikiu ant rankų...“
Mane tada apėmė keistas jausmas – supratau, kad niekada neišgirsiu meilės žodžių. Meilės man. Jis nemylės manęs dėl manęs pačios, tik savo vaikų motiną, savo būties tęsėją, nes tik per mane, o gal ir nebūtinai per mane, per bet kurią kitą moterį, gali išsipildyti slapčiausios jo svajonės. O kas, jei man nebus lemta gimdyti? Gyvenimas be ateities? Tada pirmą kartą pajutau, kaip rankos prašosi kūdikio ir kad labai noriu, kad net tokia kaina tas žmogus būtų mano vaikų tėvas. Deja.
Gyvenimas pasirodė esąs daug sudėtingesnis. Daug vandens turėjo nutekėti Jiesia, kol ėmiau suprasti, kodėl mano babūnė taip dažnai įvairiausiais kontekstais pasakydavo:
– Prieš teisdama žmones, nepamiršk, jie turi motinas, tai motinų pagimdyti kūdikiai.
Kažkada rašiau:
 
Išprotėjęs pasaulis stebėsis –
Gimdo motinos kūdikius –
Angelėlius sparneliais baltais,
Juos pamaino kažkas ir pasklinda
Gegužiukai monstrais baisiais.
 
Vis atsimenu, kaip kartą senutė motina pratrūko skausmu:
– Aš sūnų gimdžiau, užvadėlį senatvėj, negimdžiau to bandito, kuris dabar muša mane seną ir iš namų išneša paskutinę kriaukšlę duonos.
– Mes, močiute, mes, tu ir aš, mes, motinos, visus juos pakvietėm į žemę, viskas per mus. Deja, deja, ne vien angelėlius, juk ne kas kitas, tai mes, motinos, pagimdėm ir tuos, kurių niekam, net mums pačioms, nereikėjo, iš anksto pasmerktus nemeilei.
Ir tuos, žinia apie kurių atėjimą mums kėlė ne džiaugsmą, o išgąstį, pyktį – sugriaus mūsų iš anksto susiplanuotus laimingus gyvenimus; ne apie juos, apie save galvojom.
Per mus vaikšto žeme žmonės, kurie motinos ar ir abiejų tėvų sprendimu neturėjo gimti, bet gamta pasišaipė, jie gimė ir visą gyvenimą jų žvilgsniai lydi mus gyvu priekaištu.
Ir tuos, kuriuose mes pačios nužudome žmogų per didele, neprotinga savo meile.
 
Ir tuos, kurie žudo.
Ir tuos, kurie nenori gyventi.
Kūdikis. Šviesiausias išgyvenimas, prasmingiausia, kas gali nutikti moters gyvenime, bet kai viltys nepasiteisina, kuriame pasakas apie tai, kad piktosios laumės vaikus pakeičia ar piktosios jėgos pasėja jų širdelėse blogio sėklą, ir kažkada ateina diena, kai mes pačios nebeatpažįstam savo vaikų ir nė už ką nesutinkam prisiimti visos atsakomybės, kad tai mes sukūrėm pasaulį tokį. Kažkas per mus. Kas? Mažiausiai kaltas kūdikis, jis tik kūdikis – tyras, atviras, pirmuoju verksmu išsakantis teisę būti laimingas, pirmąja šypsena – padaryti laimingus mus. Niekas nepamaino mūsų kūdikių, tai mes, motinos, juos tokius padarom, kad ir kaip atrodytų keista, ne sykį per didele, neprotinga savo meile, viską atiduodamos, viską pateisindamos, viską dovanodamos, bet nepamokydamos suprasti,  mylėti, rūpintis, padėti, kai reikia, kitiems žmonėms, visų pirma mums, savo tėvams. Ar bent pagalvojam kada, kokia tuštuma atsivers mūsų vaikams mums išėjus, kaip jie gyvens pasaulyje niekieno nemylimi, nes tokia meile, kokia savo vaikus myli tik dėl jos apakę tėvai, jų tikrai niekas nebemylės, kaip sunku bus jiems prisitaikyti, įsigyventi, būti laimingiems sudėtingame, ne visada gerame ir teisingame pasaulyje, nes jie net nežinos, kokia palaima yra ne imti, bet duoti, mylėti kitus, aukotis dėl kitų, o ne vien pagalbą priimti ar net jos reikalauti. Ar tokios dalios linkim savo vaikams?
Kita medalio pusė.
Kaip dažnai mūsuose matomas vaizdas, kai tėvai, abu ar vienas kuris, dažniausiai alkoholizmo įsiurbti, nesirūpina vaikais, kol jie maži, o kai prisėlina senatvė ar kokia nelaimė, ateina pas vaikus su reikalavimu, kad jais pasirūpintų, globotų, net mylėtų.
Kaime nieko nepaslėpsi, viskas matoma, visi viską žino ir pasidalina kaimas į dvi stovyklas – teisiančius ir suprantančius. Jei nemylėti vaikai, pamiršę, dovanoję visas vaikystės skriaudas, priima tokius tėvus, vieni jais žavisi, gerbia, o kiti vadina kvailiais. Jei vaikai prieš tokius tėvus užtrenkia duris ir net nepasidomi tolimesniu gyvenimu, vieni jiems pritaria ir pateisina, kiti primena vieną iš dešimties Dievo įsakymų: gerbk savo tėvą ir motiną. Už tai, kad davė tau gyvenimą. Bet ar davė laimę? Ar tavęs pasiklausė, ar nori to gyvenimo? Tokio, kokį jie tau davė?
Ir sėkmingiausiu atveju nutinka keistų dalykų. Lydėjau kartą mane aplankiusią vyriausią dukrą iki kiemo vartų, žiūrėjau, kaip rudeniška saulelė negailestingai išryškina laiko įrėžtus pėdsakus jos veide, gražiai nušarmojusius plaukus, ir su nuostaba galvojau, kadgi negimdžiau aš šios pagyvenusios moters, bet čia pat raminau save – nei gerosios, nei blogosios laumės nepamainė mano kūdikio, tai tik eilinį kartą žodis pakeitė savo prasmę.