Dar vis šoka snieguolės baletą
ant skardinių miesto stogų.
Ištirpinęs tamsoj atminties siluetą,
aušta rytas iš juodžiausių raidžių.

Langai atverti į saulėlydžio dangų.
Jų stikluos chrizantemų žiedai...
Marių vėjas neša laivą prabangų,
padarytą iš būties slėpinių...

Šokis. Šokis baigės pavasarį...
Kas gi liko širdy? Gal tik balsas be aido.
Mintyse vis dar šoka snieguolės baletą.
Skausmo prietema krinta ant veido...