Po kiekvieno ginčo – peletrūno skonis:
Tirpsta švelnios tylos, ilgesio rūkai,
Išgąsty išblė́sta degančios vilionės –
Atšvaitai tik lieka meilės paryčiais.

Gaila net šešėlio, laukiamo pro langus:
Žodžių, sniego, žingsnių ir karštų delnų,
To, kas buvo tikra, rodėsi, kad saugo
Nuo piktų lietimų ir skaudžių erdvių.

Suprantu – priglusi kaskartėm sulytas
Ir paslėpęs ginklus mūšių netikrų,
Tik nebus taip gera – tartum kažkas kitas
Pasilenks prie mano kenčiančių pečių.