apdriskusių lapų fone
pailsusi snaudžia tvora,
tokia senutėlė, pilka,
apglėbusi kiemą savim...
greit vakaras sapną atneš
ir čia, ir anapus tvoros,
tik žvaigždės per naktį budės
ir virpins man širdį VILTIM...
apžėlęs takelis nuves
į buvusios laimės dienas
vėl vėjyje supsis usnis,
ir birs ašarėlės ŠIRDIN,
tik tvorai visai neskaudės,
ji kantriai ilgai čia stovės,
tokia senutėlė, šviesi,
gal kiek į mane panaši...