Truputį gaila man rudens,
Kuris prabėgo nesustojęs.
Truputį gaila man vandens,
Kuris nustojo jūroje putojęs.

Žvelgiu Tau tiesiai į akis,
Tavęs taip pat Truputį gaila.
Išdalinai kitiems savas mintis,
O tai daryti buvo labai kvaila...

Kur dingo saulė nežinau,
Jos nematau kelintą dieną.
Širdy ir aš jau pasenau,
Kalbuos su savimi viena.

Ištirpo Mintys ir jausmai,
Kartu su rudeniu išėjo ir jaunystė.
Girdėt praeinančių žmonių keiksmai,
Nenoriu viso to daugiau išvysti.

Palauksim kol ruduo išeis,
O kai žiema atjos ant balto žirgo,
Priminsiu Tau Tu tik maišeis,
Nors be Tavęs taipogi ilgu.