Išsibarstė mano ilgesys mažom smiltelėm skausmo
Kovo, plyštančio ironišku juoku, pažliugusiam sniege...
Nebesitikiu vilties žadėto rytmečio jau rausvo,
Ir neliko net vienintelio gilaus atodūsio drauge...

Taip trumpai, apsvaigusi nuo aukščio, danguje skrajojau,
Troškau susitikt tave balčiausiam ir švelniausiam debesy...
Pasikeitus apgaulingai vėjo krypčiai, aš iš rojaus
Žemėn nusileidau, juk esu žmogus tik, klystame visi...