Nemoku aš rašyt apie Tėvynę
Kaip kartais mūs poezija nuklysta –
Priklauso kaip ir kuo, kada tu gyveni...
Kadaise buvo broliai komunistai,
Dabar jų atvaizdai pradingo vandeny.
Kiti veidai it veidrodžiuos sužiūra –
Trispalvė rankose... Ir ji jau ne našta.
Po krištoliniais kalbam abažūrais:
„Brangi Tėvyne mano...“
Tu – apiplėšta.
Tu – vargana. Tu – mindžiota. Tu – kraštas.
Tu – žodžio vergė (būna netgi ir tokių...).
O juk kalbėta, kad spalvotais raštais
Tave širdy išpynė...
Klausantis verkiu.
Nes netiesa.
Tiesos vienos nematėm.
Gal nepažinom ar prasilenkėm kely,
Kur šalia Kristaus raitėsi gyvatės,
Kur ąžuolai maži, o kiečiai dideli.
Nereikia šitaip –
Sakiniai subyra,
Kableliai vėl ne ten ir barstosi taškai,
Suspaustas virsta dulkėm rupus žvyras –
Jei savo meilę kur papuolė ištaškai.
...............................................................................
Nepyk, nenoriu liaupsinti ir girti,
Nors galbūt parašysiu aš dar daug eilių.
Prašau tiktai –
Atėjus laikui mirti,
Priglausk, kur aš gimiau.
Ir oški berželiu..
2018 m. kovo 1 d.