Pirmiausiai buvo žodis,
Po to raidės – Alfa ir Omega,
Pradžia ir Pabaiga,
Pradžios ir Pabaigos knyga.
 
Išminties knyga,
Tūkstantmečius skaityta
Ir taip sunkiai priimama,
Atmetama ir vėl ant stalo dedama.
 
Ji yra mūsų mokytoja,
Kantriai laukianti
Ir plačiai atverianti
Minties horizontą.
 
Ir kol mes jas rašome ir skaitome,
Tol mūsų istorija nesibaigia,
Mintis virsta  kūnu,
0 mūsų kūnas pasilieka mintyje.
 
 Ir jeigu reikėtų iš knygų
Sukrauti bokštą,
Tai jis pasiektų patį Dangų
Ir patį Dangaus sostą.
 
Ir kas dabar gali pasakyti,
Kiek buvo tiesos ir melo,
Bet knygas degino, draudė  ir kūreno
Dėl vietos ant teisingumo pjedestalo.
 
Kas tai darė, tai buvo
Ne išmintis, o baimė,
Kad kiti kitaip įsivaizdavo laimę,
Mus supantį pasaulį, žvaigždes ir saulę.
 
Gal tik dėl to mums šiandien
Taip trūksta grožio supratimo,
To naujo žmogaus atgimimo
Ir to švento Taikos sutarimo.
 
Tad imkime vėl ir vėl,
Skaitykime išmintingas knygas,
Nes tik kartu su jomis išmintis neužges,
Ir pasaulis šis nei pradings, nei nuskęs.