Taip, labai nusidėjau, 
Kai užklosčiau tave užmaršties tankia marška,
Abejonės kas dieną 
Kad ūgliais smailiais atkakliai nepradygtų.
Kai jausmai nebeskamba varpais,
Banaliai rykais lūkesčiai elgetos terška –
Išmelsta iš praeivio saujelė šiai dienai skatikų,
Kai nėra net minties,
Kokią mudu per pusę dalinomės,
Kai nėra svaiginių,
Kur akimirkas vėrė į šimtmetį.
Nežegnoju tavęs,
Apkapstyto bergždžiu pilku šlynu.
Tu nesėjai, o aš – 
Ta dykra, kokiai kopas negyvas auginti.
Gal tiek to,
Nebegaiškim kapstydami klastą spėliojimų dribsmėlio,
Apsimeskime sotūs, laimingi
Ir vaidmenis kruopščiai vaidinkime.
Jausmą dangsčiusią maršką
Aukštai tarsi vėliavą iškeliu,
Kad miegoję po ja vakarykščiai vaiduokliai pradingtų.
Likim ten, už ribos, 
Kokią žymi minioj nepaliečiančios sąmonės kaukės,
Tegul kopose slūgso
Gyvybės nė karto pajusti negavusios smiltys.
Aš gerai vaidinu,
Kad tavęs iki šiol nebelaukiu,
Kad nekeikiu dėl to,
Jog tu leidai man duotąjį laiką į pamazgas pilti.
Po ar virš?
Tokio klausimo, rodos, nesprendėme,
Kol tamsoj užmaršties baigia randas aptvarstytas nykti.
Nieks nežino, kodėl
Nenaudojamus žemės padargus galandame.
Tau pakako nukrist
Ir galėjai sudygti.
Galėjai sudygti.