Kai per lietų gyvenimas supas,
Tyliai šnara žili ajerai
Ir kartoja man akys, ne lūpos –
Negerai, negerai, negerai...

Tai migla, o ne ašaros krenta, 
Sukas, skrieja pasaulis ratu, 
Pasakei, išgirdau aš dar kartą –
Mums nelemta gyventi kartu.

Išragauti norėjau laukimą, 
Vylių, aistrą, troškimą naktų,
Tik iš kur šitiek širdgėlos imas,
Pasakyti galėjai tik tu.

Negalvok – meilė rudenį miršta, 
Netikėsiu, aš lūpom liečiu
Tavo ilgesio paukštę sparnuotą, 
Vėl nutūpusią man ant pečių...