Trys vyrai – mūrai ąžuolai
Virpsta nuo šaltos motušės rankos.
Apsirengę jie taipogi lyginai vienodi,
Bando savą kampą apvalioj „stuboj“ surast.

Ir kažkodėl man visai nekeista,
Man net nesmagu.
Nėr net noro klaust, kodėl jau trečią nosinių pakelį plėšia,
Nes atrodo, kad atsakymą aš pats jau puikiai suprantu.
Merginą savą tu gali mylėt metus.
Žmoną iki popierinio jubiliejaus.
Bet mamą Tu mylėsi iki tol, kol pats gulėsi prieš duris.