Pamenu, sėdėjome dvi draugės romantikės vakare. Mano bute Jonavoje. Žiūrėjome pro langą į apšviestą lempomis tiltą ir po juo mįslingai šlamančią Nerį. Deklamavome kiekvienai patinkančias eiles bei savo opusus . Viena sako – kita klauso. Staiga Dana prisiminė, kad rytoj, šeštadienį, bus Pasaulinė poezijos diena.
   – Pasidarome ir mes sau mažą šventę , – išsiveržė man.                 
Kaip visada tuoj puolėmė siūlyti šventės scenarijų. Mes velniškai panašios, todėl gan greitai sutarėme – trauksime trise: aš, Dana ir jos vyras Rimantas (Henriko Radausko fanas) į nuostabią vietą. Ten, kur yra panoraminis bokštas ties Merkio ir Nemuno santaka. Parymoti, pasigrožėti įspūdingais gamtos vaizdais. Saviškiui nieko nesakiau. Neseniai jis grįžo gerokai kaukštelėjęs, „pagerbęs“ savo brigadininko angelo dieną. O be to, žinojau – jam nebūtų įdomios mūsų jausmingos šnekos apie karalienę Poeziją. Patenkintos savo sumanymu išsiskyrėme – palydėjau Danutę iki jos mašinos.
   Šeštą valandą ryto tas pats Danutės automobilis jau stovėjo prie durų. Pakirdo ir mano pagiringas vyrelis. Pamatęs, kad pjaustau dešrą suvožtiniams, pasilabinęs su mano prietelka ir padavęs savo keturkampę statybininko ranką Rimui, ir jis susiruošė kelionėn. Bandžiau paaiškinti, kad jam ten nebus įdomu, bet jis galvojo kitaip – nukeliausim į gamtą: piknikas, alaus tai tikrai bus. O Poezijos diena, Nepoezijos diena – koks skirtumas. Kai sustojome prie panoraminio bokštelio, maniškis kiek nustebo, bet išlipo iš mašinos ir nubindzino mums iš paskos. Pasikėlę laipteliais – tiesiog suglumome: atsivėrė pasakiško paveikslo magija. Žaliuojantys kalneliai, vandens juostos, takų takelių raižiniai. Stovėjome ir garsiai gėrėjomės. Buvo taip gera. Staiga išgirdome pilną nuostabos  šauksmą:
     – Ką???? Tai jūs čia dėl grožio atsibeldėte? Kad čia pastovėtumėt? Tokį kelią? Ir viskas?!.. Eikit jūs... Sušikti poetai. Gerai sako, kad visi jūs trenkti...
    Sugrįžusi dvi savaitės nešnekėjau su savo antrąja puse, nors, aišku, jam teko atsiprašyti. Bet ir dabar su Danute vis nusikvatojame prisiminusios brangiausiojo aimaną. O frazė „Tai jūs čia dėl grožio atsibeldėte?“ mums tapo Poezijos dienų topu.