Noriu gėlių
Noriu gėlių; nors vienos vienintelės tulpės. Kasmet atvažiuodavo vaikai su gėlėm – juk įpratę kovo 8 sveikinti mamą ir tradiciją tęsia, nors dabar yra atgaivinta Motinos dienos šventė pirmą gegužės sekmadienį. Iki šiol neteikdavau tam didelės reikšmės, visada malonu gėlės ant stalo.
Kodėl šį rytą tiek apie jas svajoju?
Vakardiena.
Santaros ligoninės konsultacinė poliklinika.
Fojė, tik įėjus matau – ant suoliuko sėdi mažučiukas žmogeliukas, žilas žilas, švaručiukas, abiem rankom laiko nemažą puokštę tulpių gelsvai raudonais žiedais, įdėmiai įsižiūrėjęs į jas, tarsi tikėtų, kad jose kažkas paslėpta. Stipriai traukia skersvėjis, seneliukas susipurto – šalta. Kodėl namiškiai taip ilgai neateina? Kodėl taip ilgam paliko vieną su tulpėm – atsiminimais? Sunkiai atplėšia žvilgsnį nuo puokštės, paguldo ją ant suolo, nusisuka, kad nebematytų. Dairosi susiskliautęs plono švarkelio skvernus, susikryžiavęs rankas ant krūtinės, kad taip nejaustų skersvėjo.
Atsiminimai iš praeities sugrąžino kažką skaudaus?
Kai vėl pažvelgiu, seneliukas, aprengtas dailia ruda striuke, su būreliu jaunų žmonių jau eina pro duris. Tulpės tebeguli paliktos ant suolo. Jau žiojuosi sakyti mane lydinčiai anūkei, kad čiuptų puokštę, pasivytų mažąjį žmogelutį, atiduotų, bet to nebeprireikia, matau, kaip nardydamas tarp žmonių, atbėga gražus, garbanotas berniūkštis, grubiai, vyrišku judesiu, visai nesaugodamas sugriebia tulpes ir nusiveja savuosius.
Ant poliklinikos fojė grindų lieka gulėti vienas tulpės žiedas. Man kyla mintis jį pasiimti, bet esu tokia nevikri, tokie lėti mano judesiai, kol atsikeliu nuo suoliuko, kol sugraibau lazdelę, dailus mergaitės batelis primina žiedą, paskui didelis vyriškas batas, dar, ir dar. Šiukšlė.
Noriu gėliųųųųų!!!
Nesvarbu, ką primintų.