Į dulkę, į akmenį, medį pavirsim, kai kvies ir pašauks mus namo,
Ant smilgos, vėdryno dar supsimės tyliai, sruvensim kaip upės vanduo...
O debesys tęs dar gyvenimą mūsų – nukris lietučiu ar saulutei pamos,
Jei dar ir ieškotume buvusio laiko, negrįš niekad jis atgalios...
Pražysim žolėj ar raiste tamsią naktį, nukrisim rugienoj rasa debesies,
Į balzganą šydą panirę, nurimę nejausim jokios sumaišties...
Dabar tik ir švyti mūs dienos, dabar mūsų kelias trapus,
Ir skamba erdvėj begalybės gyvenimo laikas dužlus.
Kad jį pasūpuotum, kad jis sužydėtų, deja, jau nuvyto žiedai,
Ir, skubančio laiko vėduoklę iškėlę, jau neša tolyn aitvarai...