Atleisk, man. Aš nusidėjau.
Išdrįsau pakelti akis mušama.

Dvylikastygės gitaros išlinkimais
Nubėgo graudulingas fado.
Atsimušęs į Ebro krantines
Pasiklysta tarp uosto kavinukių.

Garuojantis oras nuo įkaitusių kūnų,
Besisukančių gyvame pragare,
Valdomame švilpukų ir būgnų.

Pakrauta gyvenimo valtis,
Ji tokia lengva ir tuščia.

Jinai ateina du kartus gyvenime:
Kai įpusėji, kai pabaigi.
Išmatuoja kaip senas lenkas siuvėjas
Ir paleidžia gyventi toliau.
Paskutinę dieną pasiima tave ir išeina.
Viso gero.

Sakė man, kad žiemos nebus,
Nes lauke dar balos telkšo
Ir liko 200valandų lapkričio.

Dar lauke pamatysi nenusirenusį medį
Ir kyšančius žolės kuokštus,
Lyg ožių nukandžiotus.

Naktį stovint ant stogo,
Vėjas stipriausiai į tave pučia.
Pripildo visas plaučių alveoles.
Jautiesi lengvas, lyg helio pripildytas balionas.


Sukanti ratu, ritmiškai krūpčiojanti.
Gitaros, aplinkui vien tik gitaros.
Ir jų susikaupę šeimininkai,
Pasiutusiu greičiu lakstantys stygomis
Ir leidžiantys garso po garso.

Sapnų gaydyklės tinkluose įkliuvo
Apsimetęs košmaras.

Tiltų pastoliais groji fado.
Dvylika stovų, dvylika stygų.