Kažkur nepadėjau kablelio,
po taško parašiau mažąja raide.
Klaidoms esu bekraštė.
Širdyje jausmams ertmė tuščia.
Tokia neužpildyta, pildoma.
Viskam statinė kiauru dugnu.
Bjaurus iš ryto banalybių kalbėjimas
lyg būčiau kieno kankinama.
O iš tiesų manyje užsidegė
paniekos sau žiburys.
Tik ne nuo tilto šokti,
traukiniui zulinant bėgius,
tik nesipjaustyti venų, kad juoktųsi
pasaulis, pašaipomis išlakus.

Velniškai noriu gyventi.
Nemarumo vardan
sau vienai surengsiu klaidų šventę,
kad išmokčiau be jų gyvent.

2018-02-04