Dar vieną sprangų kąsnį nurijau apalpusios gėlos,
O tik prakalbinti norėjau mūsų garsią tylą...
Sugrot kelias jaukias, švelnias natas melodijos mielos,
Pajaust širdim, kaip iš kitos širdies jos aidas kyla...

Bet ašaroj gilioj nuskendo žodžiai, vėl neištarti,
Nusivylimo lopšyje supu bežadę naktį...
Ir aimanos tylos – kraupios, bedvasės spengia taip arti,
Jog siela blaškosi, apkursti bijo ir apakti...