Tolima žvaigždė...
Tolima žvaigžde, sustok ties mano krašto padange,
išlydyk sąstingyj širdis kaip žvakę tirpstančią lašais,
galbūt paliestų sielas tas, kurios nebūtyj paklydę,
gal su gamtos kaita jos pakils ir eis kitais takais?
Be tavęs Tėvynė tarsi ištroškus dykuma be lietaus,
nors kausto ledas, žvarbūs vėjai su sniego pūgomis,
o tolimoji žvaigždė – išsiilgom spindesio skaidraus –
blaškomi tarsi silpnutės snaigės niūriom mintimis...
Mūs mažas lopinėlis Pamario kaip saujelė smilčių gelsvų,
byram pro pirštus ne tik kūnu, tačiau paliegusia dvasia –
suspindėk nors per tūkstantmečius kartą ant Baltijos krantų
ir nurodyk aiškius kelius ryškių spindulių gausa...
O gal šiame planetos kamputyje –
palengva gęstanti šviesa?
2018 03 04