Likimas – sąvoka, reiškianti žmogų, gamtą ar net dievus pranokstančią galią, lemiančią, diktuojančią pasaulio įvykių eigą ir valdančią žmonių gyvenimą. Būdinga religinei mąstysenai ir kai kurioms idealistinės filosofijos kryptims.
Monoteistinėse religijose likimas pavaldus visagalio Dievo galiai, atstovaujančiai gamtos ir visuomeninio gyvenimo jėgoms, nepavaldžioms žmogui. Krikščionybėje likimas yra dieviškoji apvaizda. Katalikybėje ir stačiatikybėje likimas jungiamas su žmogaus valios laisve. Protestantizme ir islamo religijoje likimas fatalistinio pobūdžio. Tikrovės bei žmogaus sampratą likimu grindžia fatalizmas.
Taip likimą traktuoja Vikipedija.
Manau, dėl likimo yra visose religijose tiesos. Tai visų religijų samplaika.
Kartais žmogus supranta, kad taip negalima daryti, bet būna, kad padaro prieš savo valią, tuo pablogindamas savo padėtį. Kodėl taip įvyksta? Nesuprantama. Kodėl likimas diktuoja žmogui savo sąlygas? Neaišku. Žmogus, pakliuvęs į nenumatytą situaciją, pradeda blaškytis, stengdamasis patekti į šviesą, tarsi paukštis, patekęs į tinklą, kuris norėdamas ištrūkti į laisvę, blaškosi tol, kol netenka jėgų. Besiblaškant, daromos klaidos. Kuo daugiau blaškomasi, tuo mažiau galimybių pasiekti trokštamą tikslą, net jeigu ir pavyksta ištaisyti vieną kitą klaidą, tačiau daugumoje būna per vėlu. Likimui neįdomu, kad žmogaus siela rauda.