Andriukas atsikėlė šiandien be nuotaikos. Kaip tyčia, močiutė verda žuvį, kurią pagavo klasės draugo tėvas, o gal net pats Ramūnas.
Fe! Ir kodėl močiutė taip dažnai ruošia žuvienę? 
Vakar gamtos mokytoja paaiškino, kad žuvį valgyti sveika, nes ji turi fosforo. Kokia neteisybė! Kas neskanu, tas sveika. Geriau močiutės uogienėje būtų to fosforo. Nors… gal ir yra, juk jis nematomas. Bet ne, nėra. Juk žuvis neskanu, o uogienė – pirštus aplaižysi. 
Uogienė! Jau kelintą dieną rūsyje perdegus elektros lemputė – Andrius džiūgauja, kad suaugėliai neskuba įsukti naujos. Jis patyliukais nuslenka į rūsio patalpą, susiranda uogienės stiklainį, truputį nukabina to gardėsio ir… deda atgal į lentyną. Močiutės akys silpnos – tamsoje nesusigaudys. 
– Andriuk, žuvytė jau ant stalo, – šaukia uogienių valdovė.    
Andrius kiūtina maitintis sveiku maistu. Reikia skubėti. Po pusryčių – į mokyklą. 
Per pertrauką Ramūnas prisipažįsta žinąs vieną paslaptį – fosforas tamsoje šviečia. Čia tai bent! Nors negerai – eis  Andrius į rūsį, šviesis, tuoj močiutė capt jį… Ką gi! Lemputė rūsyje vis tiek bus pakeista, bet žuvį dabar valgys kiekvieną dieną. Įsivaizduokite, naktį jis švies, kaip tikras zombių vadas. Jėga!