Ką patarti gali man, širdele,
Vis vijaus ir vijaus savo dalią,
Ar bėgimas ne toks, ar dalia per greita,
Jos nespėjau pajust, kai prabėgo šalia.
 
O juk buvo daug galimybių,
Ir svajojau pakilt lig aukštybių,
Bet sulūžo, deja, laivo burė grota,
Teko kristi link žemės platybių.
 
Tačiau Žemė motulė mokėjo auginti,
Sugebėjo skirtingus ties savim susodinti,
Kad kiekvienas apgludintų savo kampus,
Ir augintų gerumo ir meilės vaisius.
 
Nepeikiu ir neraudu dėl savo būties,
Nors joje buvo visko, net ir kvapas mirties,
Tačiau noras gyventi nugalėjo skausmus,
 ir šiandieną dėkinga už jūsų  žodžius..
 
Tad neverta kankintis dėl menkos priežasties,
Kuri gali užnuodyti tikslą būties,
Kurti, augti, puošti sodus žiedais
Ir rašyti eiles žodžiais taip paprastais.