Ant namo stogo pilnas mėnuo guli...
Tik nejaučiu aš jo, beje,
Smala klampinto danguje
Ir pėdų žemėje šešėlių būrio.
 
Juk slegia visa tai... Blanki pašvaistė –
Lemputė kambary... Tylu...
Ir slenka laikas ovalu,
O ne ratu – per daug save iššvaistęs.
 
Nesigailiu. Net jei galėčiau grįžti –
Neužapvalinčiau kampų –
Šešėliu pats tada tampu,
Kai mindau kojom dieną vakarykštę.
 
Ir pareinu, kaip visada – suplukęs,
Išpiltas prakaito.... Rasa
Ir naktį virpa.
................................................................................
 
Tylai – ša...,
Nes jau girdžiu, kaip skleidžias ryto plukės,
Sparnus mankštinasi dar pusaklė kregždė,
Pamirkius snapą į tą gulintį mėnulį –
Neapsikentusi...
Kaip aš – tų, kurie guli,
Prispausti prieblandos ir nori pailsėt...
 
2018 m. vasario 14 d.