Grainio liepoj mažytis raštuotas paukštelis 
 Čiulba ulba ant lapų pakvaišusiam skerdžiui – 
 Kuris gano  ir drožia bei vaikiščius skriaudžia, 
 Jiems nupiešdamas siaubą  bemiegių naktelių. 
 Tas keistasis senelis pasaulį prižiūri, 
 Pikto vėjo kalbom atidavęs net dievą:
 Jo išgamtinta siela išvirsta į sūrį,
 Kurį jam moteriškė lyg auką įdėjo. 
 Mes sugulę abu ant apšalusios žemės 
 Pavėsingais medelio sapnais užsiklojom. 
 Jis lingavo lėtai, tarsi būtų rimavęs
 Tai, ką liepai numirusiai paukštis giedojo...