I
 
Kaip viskas laikina... Kalti ar nekalti –
Ne mes nuspręsime. Net laikas subyrėjo...
Nors plaukios debesys: juodi, pilki, balti,
Nors prausis lietuje ir raganos, ir fėjos...
 
Kažkas galbūt sukrūpčios, kitas – nusijuoks:
Pavasario nėra, yra tik metų laikas.
O tu vis tvirtinsi: ne toks, ne toks, ne toks...
Ir prisiglaudus verksi tartum mažas vaikas.
 
Paliesi lūpomis lyg svetimas rankas –
Tik paskutinį sykį ir tiktai už ačiū.
O po to imsi savo liūdesio nekęst
Paslėpus jį šešėlyje prie metų medžio.
 
Deja, grąžinti nieko negaliu,
Neliko netgi elgetai...
..........................................................................................
 
Tik žingsnių aidas
Ilgai skambės tarp sienų keturių.
Ir bus kiti pavasariai.
Ir kitas tavo veidas.
 
               „Kitas veidas“ 2016 sausio 9 d.
 
 
                     II
 
Šiąnakt, kai dar vasaris, kai nenoriai lyja,
Turėtų būt žiema – vien kalendoriuj ji,
Aš pranašauju praeitį lyg liūdesio mesijas,
Nes vėl ir vėl rašau: „Gėla gaji...“
 
Nes vėl rašau žodžius, kuriuos daugsyk girdėjai,
Tačiau prasmės lig šiolei dar nesupratai...
O gal tavęs visai nėra? Tu – toji orchidėja
Į stiklą atsirėmus, žydinti baltai?
 
Todėl žiūriu pro langą, kaip nenoriai lyja,
Bet sniego atšvaitai – gėlės žiedai jame...
It voro megztos leidžiasi į širdį painios gijos
Minčių jau išgyventų albume.
 
Odos šiurkštus viršelis, puslapiai pageltę,
Nublukus nuotrauka: gal – Taip, o galbūt – Ne.
Kiek daug vasarių būta – švento Valentino šventės
Ir tu paskendus savo šventume.
 
Ak, va, dabar žinau, kodėl nenoriai lyja –
Vanduo, vanduo... Paskendę atsidurs dugne.
...........................................................................................
 
 
Ir liūdesio nebus, nebus ir liūdesio mesijo,
Nebus net – Taip.
Beliks tik vienas – Ne.
 
„Kada nenoriai lyja“ 2017 vasario 19 d.
 
 
                  III
 
Tikriausiai meldės už mane kiti,
O gal aš pats – bet tyliai, tyliai...
Ir lijo debesys tada balti,
Ir dygo mano Žemėj gilės.
 
Gal ne aukšti užaugo ąžuolai,
Bet ir ne dilgės, ir ne usnys...
Nors kita vertus – argi privalai
Tuoj pat ir čia kitiems nubusti?
 
Įsišaknyt gilyn yra svarbiau –
Pakilt dangun galiu po visko,
Dar juk ne kartą mano medį pjaus –
Aure, kaip pjūklo dantys blizga.
 
Ir vėl kažkas gal melsis, gal prakeiks,
Galbūt praeis nepastebėjęs...
 
Mažai – per maža, o per daug – nereik –
Nesu šventasis ar baudėjas,
Kuris lyg Dievo pateptas sakys:
Tai aš – teisus, o jūs – tik dulkės!
.....................................................................
 
Atėjus laikui atsimerks akis,
Atėjus laikui teks ir gultis...
 
„Atėjus laikui“ 2017 liepos 30 d.
 
                 IV
 
Bučiavomės po liepomis ne mes,
Kada lietus lynojo, o po to nubėgo
Už upės, miško...
Į minčių gelmes
Prikrito tiktai šalto paskutinio sniego.
 
Ir nors nesnigo tąsyk – per anksti –
Neperžengė net vasara per metų slenkstį,
Kas kartą vis blanksti...
Kaskart blanksti,
Nes žodžių nerandu rytojui pasimelsti.
 
O gal nereikia...
Jis – taip pat blankus –
Spalvas praranda visad tai, ko nebenorim
Arba nežinom brisdami rūkus
Vis tiesą sverdami, kuri išties – besvorė.
 
Lyg sniegas paskutinis...
Bučinys...
Lyg kvapas liepžiedžių...
Sakau – juk to nebuvo!
........................................................................................
 
Ir ne žiemom, ne vasarom eini,
Tačiau savin, savy ar nuo savęs –
Per amžinybę
Arba aidą šūvio...
 
„Per...“ 2017 birželio 2 d.
 
 
             V
 
Jau gęsta saulė.
Spindulys
Nupjauna paskutinę smilgą...
 
Ir tu daugiau nei pasiilgęs
Rašysi sakinius kelis
Ant rausvo upės delno.
Tįs
Šešėlių linijos.
 
Bet rūkas
Lyg kraštas debesies nutrūkęs,
Tartum įplyšusi viltis
Pavers tuos sakinius kelis
Į liūdesio bežvaigždę naktį.
 
Ir tu bijodamas apakti,
Ir tu bijodamas netekti
Ištrinsi viską...
 
Tik akis
Vis griauš tikėjimo kartėlis,
Kad nesugrįš diena.
............................................................
 
Ir vėlei
Viduj įpjaus, suplyš, nukris...
O rytą...
Visą rytą lis...
 
„Lis“ 2016 m. rugpjūčio 19 d.