Ir vėl savęs gyvenimui ieškojai,
Bet, patikėki, kad visai ne ten.
Ir kam gi tau jaunystė ilgakojė,
Kuri dienas – saulėgrąžas lukštens?
 
Ji vienmarškinė ir nerūpestinga –
Gaivi ir savo ateitim tikra,
O tau visai ne to kas kartą stinga...
Esi tartum išdūkusi gira.
 
Spalva bei skonis, galbūt kvapas likęs,
Bet kur gi nesulaikoma puta?
Ir, rodosi, pasaulis vėl supyko.
Išties pyksti pati. Nes tu ne ta.
 
Nėra vilties ir lengvo apsvaigimo –
Tik veidrodis – apgauti jį bandai,
Kad gimsi ryt, o ryt – kad vakar gimus,
Ir vis regi, kaip keičiasi veidai.
 
Manai – pati stikle, vien rėmas kinta,
Tad šluostai dulkes nuolat nuo kraštų.
Jau dvylika, nors atsuki devintą –
Tiki, kad laikas bėga, stovi tu.
 
Ar dar daugiau – grįžti iš kur atėjus –
Bandai pasemti saują bent lukštų.
....................................................................
 
Suklydo gal gyvenimo Kūrėjas?
Ak, kaip sunku prisipažinti – tu...
 
2018 m. sausio 19 d.