Karuselė
Liepa ir lietūs, bitės ir liepos.
Žiedai geria lietų, bitės nektarą.
Medus, saldūs koriai, sirpstantys sodai,
Uogos raudonos lyg kraujo lašai.
Žalias žiogelis, smuiko virtuozas,
Vasaros naktį stebins garsais.
Pievos patvinę žiedų vandenyne,
jausmų sūpynės siūbuot nesiliaus.
Vasara žydi, paukščių giesmynai
Žadina sielą, kviečia išgirsti garsą kiekvieną.
Tvyksteli žaibas, perkūnijos raivos,
Lietus pabyra viltim gyvasties.
Mes lyg bėgikai lekiam su vėju,
tarsi lyg finišo būtų toli.
Bėgimo takas pilnas pėdų.
Į karuselę visi įsisukę, staiga pamatom,
Jau per vėlu. Jau pavėluota, pėdos sustoję,
Žodį ištarti, ranką ištiesti, kaltę atleisti
Jau nėra kam. Sąžinės šauksmas užpildo sielą,
Tada suprantam, praradom ką.
Ilgesio gijos voratinkliais driekias,
Ilgėja, tįsta iki dangaus. Šešėliuos slepias,
Rūku apsikloja, vėl karuselė į startą pašauks.
2016 metai