Rudens ūkanos
Nemačiau aš vėjo, lapų negirdėjau,
Kaip jie ritos gatvėm, kelkraščiais
Pilkais, kaip dangus papilkęs
Lietumi varvėjo, karkė medžiuos
Varnos gergždžiančiais balsais.
O pageltę medžiai diemedžiu žydėjo
Ir auksinis vaškas tirpo šakose.
O ražienų lauką gaubė ūkana.
Nemačiau aš vėjo, lapų negirdėjau,
tirpo rudens dienos rūko migloje.
Obelys dar mėtė obuolius po vieną,
Tarsi kvietė, prašės — tu paimk mane.
Aš jau nenorėjau, sprangūs jie man rodės
Lyg laukinio sodo, laukinės obels.
Meilė jau išėjo, sodai nužydėjo,
Ji paklydo vėjy drumzlino rudens.