Išvyniojau lyg kaspiną ilgą
Savo kelią vingiuotą ir klaidų.
Boružėlė vis kopia į smilgą,
Nors saulelė beveik nusileidus.

Žalsvą dūzgesį žydinčių liepų
Keitė painios voratinklių gijos.
Paprašyta gal buvo, gal liepta,
O gal šiaip paprasčiausiai nulijo.

Ir jau niekas dabar nesupranta,
Ar tai rasos, ar ašaros žvilga.
Kai artėja riba horizonto,
Neatrodo tas kelias toks ilgas.

Ant akmens tik prisėsiu palaukėj,
Pasėdėsiu ir nieko nekeisiu,
Tik užtrukusio laiko palauksiu,
Kurį pralenkiau kur tai, ir eisiu
Atgal...