Kartais būna taip ìlgu, negera –
Nėr jėgų prisiliesti dangaus...
Bet kažkas stygàs braukia gitaros –
Mano sielos... Nejau užmigau?
 
Vėl kartojasi prarasti metai,
Tarsi kinas, kurį jau mačiau –
Kai princesė batelį pametus
Pelenè virst panoro. Tačiau...
 
Aš radau, nors visai neieškojau –
Tiesiog šilumą sklindant jutau,
Nes basa lietė žemę ji koja,
Mynė taką, lyg tartų – čia tau...
 
Ir todėl krištolinį batelį
Aš panorau grąžinti. Deja,
Jo apsiauti daugiau nebegali –
Dingo rūmai ir dingo svaja.
 
Vienadieniai saliutai nublanko,
Menių žvakių vaškinė šviesa
Prieš beribį ir mėlyną dangų,
Po kuriuo ji tikra, nors basa.
 
Ir nereikia žirgų ilgakarčių,
Nei karietos, nei aukso – na, kam?..
Bet ji laukė, duris kad praverčiau,
Kad šalia atsisėsčiau ilgam.
 
Viskas paprasta taps, tačiau gera,
Prisiglausk, – pasakys, – pavargau...
...........................................................
 
Dar skambės švelniai stygos gitaros –
Mūsų sielų ir mūsų dangaus.
 
2018 m. vasario 7 d.