jie ateina
iš šiaurės
tamsos

iš poliarinių
žvilgančių 
tolių

karštas 
garas
iš mano burnos

virsta snaigėm
beveik nekvėpuoju

jie priklaupia
po delnu žiemos

lyg palaiminti prašo
lyg meldžias

dega akys
nuo saulės
šviesos

miega žolės
ir medžiai
ir angys

trūksta oro
alsuoju
vos vos

kad tik spėčiau
akim įžiūrėti

jie ateina
iš šiaurės 
tamsos

ir uždengia 
mintis
sodą klėtį