(Atsiliepiant į pastarosiomis dienomis didelei grupei žmonių metamus
įvairius nepatikrintus skaudžius kaltinimus)
 
Žmogaus gelmė. Kas ją lig galo bepažins?
Kas pasakys, ką slepia, ko turtinga?
Kas sielos paslaptį atskleis, įmins,
Nuspręs, kada kalta ar nelaiminga?
 
Net ir tyriausiam vandeny ne vien tik žvaigždės skęsta,
Ne vien tik saulė žaidžia spinduliais.
Kiekvieno ežero ar upės dugnas turi naštą,
Nors būtų ji giliai, labai giliai.
 
Paviršiai drumsčiasi, o kartais ir ledai sukausto,
Sunkiausi akmenys kovoja su srove.
Pakilusi tėkmė, žiūrėk, krantus pagraužia
Ir dingsta žalios pievos vilnyje.
 
Kokiais krantais žmogaus gyvenimas pasuks,
Kas bus už posūkio, ką jam dangus atsiųs?
Gal žiedus bers, gal šaltas rudenio lietus
Išbandymo kančia ir liūdesiu užplūs?
 
Ne, žmogaus gelmės, jos sielos klodų nepažinti,
Tad būt teisėju – pareiga sunki.
Geriau ne smerkt, verčiau išteisint pamėginti,
Jeigu gerumo širdyje turi.