devyniaragis
dar regiu jį
žengiant grindiniu

mėnulio diskas
tarp ragų
nušvinta

kiekvienoje aky
po jauną žvaigždę
spindi

ir jų šviesa
lyg medumi
aplimpa

kiekvienas pastatas
akmuo
medelis
krūmas

o iš krūtines
veržiasi 
tikrumas

grakšti
iliuzija
senamiesčiu nuplaukia

devyniabrolė
vejasi
vienplaukė

ir šaukia

lūpomis
po snaigę renka

atsitūpia tyla
balta
ant rankų

mėnulio šviesą
lyg plaštakė
sekdama

per pasaką
lyg širdį
bėgdama

išlydi į laukus
devyniaragį

ir atsidūsta
atsirėmus

pro langą teka
šerkšno gėlės