Kur mano akys?
O Dieve, Dieve, – dar tik po pietų, seniai nerodo akys valandų,
Seniai jau laiko neskaičiuoju, jau paklydau tarp mėnesių, dienų,
Maniau jau vakaras, o dar tik po pietų, diena prailgo.
Kur mano akys, Dieve? Nieko nematau, tik pilką miglą.
Ateiki, išvaduok nuo amžinos nakties, sutrumpink esatį, ji taip prailgo.
Per daug tylos, per daug pilkos spalvos. Lauke pavasaris, gal obelys žieduos?
O gal ruduo, sukrovęs vaisių kraitę. Gal vasara, žolynai, o aš tamsoj,
Paklydusius drugius vejuos, mintim, nes kojos jau pailso, o gal žiema ir sniegas balina akis?
O man vis tiek, visi jau sutelpa vienam veide, visi pilkų šešėlių paslapty, juodoj, ilgoj nakty,
Šikšnosparnių buveinės miestas...
2017 metų žiema.