Nuprausk, Lietau, stogus, namus, šaligatvius ir gatvę,
Palaistyki vandens ištroškusius medžius.
Savaisiais posmais nuspalvoki būties esmę,
Švelniu žodžiu lyg pienės pūku prisiglausk.
Suvirpinki neramią sielą, lyg smuiko stygom
Griežk melodiją savos širdies, parinkdamas žodžius,
Kurie tokie tikri, kaip žiemą sniegas, tokie tikri,
Kaip tikras saulės spindulys. Ar Tu pritrūksi žodžių,
Plaukiančių sraunia upe? Manau, kad upės neužtvenkti.
Ji liesis iš krantų, ant balto lapo mintys tvenksis.
Apie prabėgusius metus, suskilusias viltis ir trapią būtį,
Liepsnojančius rudens medžius, pavasarius žiedų ūkuos
Praūžusius, jaunystę, meilę, kas be ko. Juk ji variklis,
Be kurios nutyla mūzos. Rašyk, Lietau, rašyk, žinau,
Tau šito reikia, kaip duonos, juk be jos Tu negali...
Žiupsnelis druskos, cukraus, visko reikia.
Palaistyki ištroškusius medžius.

2018-02-18