Man nereikia tiesos, išburtos iš suskirdusio delno
Ir baltų dobiliukų pievelėj už mėlynos upės,
Tu toks vienišas vienišas menamas,
Kai nuraudusios vyšnios tavajam sode tyliai supas.
Man nereikia dienų skaudžiai narstomų nerimo paiko,
Tos viliokės lemties susisaisčiusios skausmo minutėm, 
Dega laužas viltingas už prarasto laiko,
O plevenančios plėnys įprasmina manąją būtį.
Man nereikia kelių, kurie veda į stingdantį šaltį, 
Kai vasaris languos baltas rožes šerkšnotai išpaišo,
Tu ir vėl išeini, aš lieku miesto kryžkelėj šalti,
Byra snaigės plunksnelėm iš atviro maišo...