Eilėraščiai – kaip dangus ir kaip žemė,
Kaip meilė žmogui — tik kartais ji palieka gilią širdgėlą, deja.
Į nepamirštas akis, žvilgsnius ir apoteozes –
Klausimas: iš kur tai manyje?
Žvaigždėms užsidegant – štai! Ir širdis prabyla
Dulkėti tušti lapai lyg giesmė iš dangaus.
Supraski! Naktyje atsivėrė
Žvaigždynų grožis ir meilės platus kelias.